- vėžinti
- 1 vė̃žinti (-yti K), -ina, -ino K, Š, Rtr, RŽ, FrnW, KŽ; L 1. tr. K, M, Rtr, KŽ vežioti, važinėti (pramogai ar per apeigas): Vaikus vė̃žinti ant dviračio DŽ. Su rogutėmis vė̃žinti nuo kalno NdŽ. Didieji vaikai vė̃žina mažuosius Rm. Visą dieną judu vė̃žinau, dabar mani pavė̃žykita Jrb. Vidžių rajono Apso apylinkėse drauge su bobute buvo vėžinamas ir tų namų šeimininkas rš. Viktorija nepaprastai mėgdavo važinėtis rogutėmis, ir girininkas ją vėžindavo J.Jank. | Vaikai ant ledo rogutes vė̃žina Dkš. | refl. M, NdŽ, KŽ, Kair: Vaikai su rogutėm vė̃žinasi nuo kalno Rm. Buvo pirm kelių dienų vienas vaikas ant keliu važiuojančių šlajų užsikabinęs ir vėžinosi Kel1881,53. [Jis] vėžinasi puikioj karietoj rš. 2. tr. K, M, L, Š, KŽ, DŽ1, Vlkv gabenti vežant, vežti (ppr. pakeleivį): Jis ją vadina vė̃žyti: pasitiko važiuodamas Pgr. Daba, žinai, visi pasiutę, mandrūs, nevė̃žina niekas, o sūnus, ką tik paveja, i paveža, paveja i paveža Snt. Pereitą savaitę viršaitį vė̃žinau į Naumiestį Žvr. Pėsčiasis sako ūkininkui: – Žinai, ką ti vėžini? SI392. Tėvukas anądien vėžino mane iš bažnyčios – tai labai lipšnus buvo S.Čiurl. Ji žinojo taip pat, kad Elyzas, nesugriebęs rinkelėje jos, vėžina namo kitą ir kalba jai ausin niekus visokius M.Katil. 3. intr., tr. vadelėti: Aš vėžinsiu, aš moku Mš. \ vėžinti; atvėžinti; įvėžinti; išvėžinti; nuvėžinti; pavėžinti; parvėžinti; pravėžinti; privėžinti; suvėžinti
Dictionary of the Lithuanian Language.